2026.07.14˖𖥔.

Pradėjau jausti vis didėjančią atskirtį nuo tikrų dalykų, aiškiai paveiktas dirbtinio intelekto slop, informacijos pertėkliaus, socialinių medijų. Didėjant scenoms tolau ir nuo tų, kurie klauso. Keistas, paralyžuojantis, bet tuo pačiu užsupantis į lengvą lengvą rūką jausmas. Daug geiminau, bet visko tik po truputį, nes pradedu žaist ir neužtenka dėmesio net įsivažiuoti. Dėmesio sukoncentravimas tiesiog iškepęs. Jaučiu, kad daug ką darau iš inercijos, ir teigiamus, ir neigiamus dalykus tuo pačiu. Labai sunku iš tokių ciklų išeiti, nes atrodo viskas kaip neblogai, bet tuo pačiu grimzti kažkur į klampų smėlį. Ir tada iš niekur nieko gyvenime įvyksta stiprių sukrėtimų, ir jie sukrato, pažadina, tam momentui, praskleidžia užuolaidą į patį tikriausią, gaivališką, dvasingą pasaulį. Užuolaidos metafora man staiga pati atėjo iš kažkokio kito kanalo, lyg norėtų pasakyt, kad turiu įsiklausyt ir pasikliaut tuo pravertu langu. Aišku, net dideli sukrėtimai po to išblėsta, ir reikia didelių pastangų negrįžti į komforto zoną.

Skaitau pokalbių su Nick Cave knygą "Faith, Hope and Carnage" ir jaučiu, kaip per jo išgyvenimus, per jo skausmą ir praradimus susijungiu su savo seniai užčiuopta energija, kurios viduj turiu, bet pamirštu naudoti. Ramiai, nespaudžiančiai sėdžiu prie pianino, su tušinuku rankoj, kurpiu gražius akordus, bandau rašyt dainas senuoju būdu - jei gerai skamba tiesiog pianinu ir balsu, daina bus universali. 

Reikėjo atstumo ir pertraukos nuo muzikos, dėl to lepinau save malonumais, bet dabar aiškiai jaučiu kaip baigiasi vienas etapas ir prasideda naujas. Pavyksta išsijungti pasaulio tragizmo kanalą, nebūti paveikiamam žinių, o gal čia tiesiog vasara ir mes atsparesni šūdinai informacijai.

Tikiuos jūs laikotės gerai.