02.12˖𖥔.

Apie pervargimą

Klausiau Arianos "Yes, and?" mašinoj, ir lyricsai eina: "In case you haven't noticed / When everybody's tired"... Ir kirto tiesiai į paširdžius. Aplink mane pastaruoju metu tiek daug draugų vaikšto plona riba ties nuovargiu ir perdegimu, kad jau nebeskaičiuoju ir nebenustembu, kai kažkas pasako "sorry, šiandien nebedirbsiu, esu jau arti perdegimo", arba kai matau sau svarbius žmones mėnesių trukmės loope, iš kurio nemoka išeiti. "Išvažiuosiu pailsėt, kai baigsis šitas etapas". Aš pats kaltas šituo, nes porąkart pastarosiom savaitėm tiesiog pagavau save žiūrint į ekraną tuščiom akim ir klausant to paties loopo dainos, prie kurios dirbu, ir kur jau nieko nebegirdžiu ir nebesuprantu. Man nuovargis stipriausiai pasijaučia intuicijos praradimu. Nebesuvokiu, ar čia gerai, ar blogai, išvis, nėra jokio balso, kuris vestų. Tada pradedu ant savęs ir visų pykt. Kartais išgelbėju pats save prigaudamas dar prieš susinaikinimą ir išvažiuoju porai dienų iš miesto. Žiauriai padeda, bet grįžti būna labai sunku.

Mums atrodo, kad etapas yra dabar, ir jis baigsis, ir tada galėsim pailsėt. Kartais taip būna, bet jei esi suanglėjusi, sudegusi malką, tai poilsis tavęs neišgelbės. Ir jei prisiminsi etapą su skausmu ir kartėliu, kad tik dirbai ir kankinaisi, irgi iš tų vaisių nieko gero nebus. Atsimenu per "Dėmesio!" perklausą tų gabalų klausiau su tokiu va kartėliu, nes tas baigimo momentas kainavo per daug nervų ir jėgų. Šįkart stengiuosi daryti dalykus kitaip, duoti sau poilsio, duoti sau erdvės, pažiūrėt filmą, išeit į lauką, kai visiškai tuščiu žvilgsniu žiūriu į ekraną.

Gal kažkas susisies su šitom mintim. Saugokit save ir savo sveiką protą, žmogiškus santykius, kasdienybės džiaugsmus. Pailsėkit kartais, niekam mes lavonai nenaudingi. Nusipirkit šokolado. Ir jei matot, kad kažkas šalia strugglina, išsiveskit pasivaikščiot ir pasikalbėt.